Kalėdos Ailos saloje

Kai naktis užkrenta ant akių rytui vos prasidėjus, žinok, žiema, o su ja ir Kalėdos jau čia. Šviesą įsijungiu vos prabudus, vėliau pereinu prie kalėdinių lempučių, o po to prie žvakių. Ieškoti šviesos lauke bergždžia. Gruodį saloje dangus dažniausiai maišą ant galvos užsidėjęs. Ir tik karts nuo karto jį nusiėmęs pradžiugina ryškiai mėlyna savo plike. Kalėdinių dekoracijų gatvėse irgi nedaug, o tos kelios lemputės ant aikštės eglės šalia Bowmore daryklos paprastai sugenda pirmam stipresniam vėjui papūtus. Tai kaip čia žmonės vaiko tamsumos monus ir ruošiasi bei sutinka didžiausias metų šventes?

Kalėdos saloje tikrai yra BIG. Vienas pagrindinių ir svarbiausių jų atributų čia, be abejonės, yra dovanos. Vietiniai jau nuo spalio vidurio pradeda naršyti interneto puslapius, ieškodami dovanų tetai, dėdžei, anūkui, dukterėčiai, kaimynei, savo augintiniams, kolegai…. taip! Visiems! Dovanojasi jie gausiai. Visą lapkritį ir gruodį mažą Port Ellen pašto biurą užgriūna siuntiniai iš vietinių numylėto Amazon.com, kuris, beje, čia kaip koks mūsiškis Akropolis.

Nežinau ar ir pas mus dabar taip, bet čia per Kalėdas dovanojamos gana brangios dovanos. Nuo ipad‘ų, ipod‘ų, xbox‘ų iki brangios juvelyrikos. Ir šalia tokių brangių dovanų po egle padedama daugybė smulkmenų, kaip kalėdiniai pledai, naktiniai ar šlepetės. Man čia jau šeštos Kalėdos, bet aš vis dar nepriprantu prie tokios dovanų gausos. Galbūt todėl, kad man pradėjo labiau rūpėti mūsų planetos ateitis, socialinės ir globalinės problemos. Karas, skurdas, badas… Tad daiktų gausa užplūstanti per šventes nebedžiugina, tik erzina. Bet vietiniams likęs pasaulis nelabai rūpi. Jie laimingi savo dideliame laimės burbule, toli nuo visų negandų, Atlanto pakrašty, ant pasaulio krašto. Atrodo, kad aš visiškai iškrentu iš vietinio konteksto ir jiems čia esu keistuolė su savo keista ideologija. Bet smagu yra tai, kad vietiniams tai nekliudo su manimi bendrauti, priešingai, jiems aš įdomi, egzotika. Ech… ir mielumas tų mano saliečių. Iš už savo durpynų kyšo, stebi pasaulį iš tolo lyg gyventų kitoje planetoje, bet tuo pačiu su didėliausiu smalsumu priima į savo būrį atvykėlius. O man belieka tik sukandus dantis klausytis gyventojų kalėdinių pasakų.


Viena tokių pasakų – išvyka į Glasgow prieš šventes. Būtent čia dovanų medžioklei išvyksta laimingieji. Ši kelionė suplanuojama prieš kokį pusmetį, nes išvykti iš salos, kaip žinia, nėra taip paprasta: turi užsirezervuoti keltą arba nusipirkti lėktuvo bilietus, susirasti viešbutį ir aibė kitų organizacinių dalykų. Tad ši, atrodytų paprasta, kelionė tampa labai dideliu įvykiu. Tikra kalėdinė atrakcija. Norėčiau sakyti ypač vaikams, bet suaugusiems tai lygiai toks pat džiaugsmas. Čia juk žemynas. Miestas. Glasgow. Kalėdinė mugė. Parduotuvės su didelėm Kalėdų eglėm. Ir daug GLITTER.

Vietiniai, ar apskritai škotai, dievina blizgesį! Blizgantis dovanų popierius, blizgančios atvirutės, blizgančios moterų suknelės… Ir kuo daugiau blizgesio, tuo geriau. Lyg tuo blizgesiu būtų bandoma kompensuoti pilkus salos laukus ir tuščias laukymes. Galimybė kasdieninius ūkininko parėdus ir guminius pakeisti kažkuo kardinaliai skirtingu. Kai kuriems tai vienintelė proga metuose pasipuošti. Pirmą kartą atsidūrusi kalėdiniame darbo vakarėlyje net žado netekau. Tikra Pelenės puota! Tik aš tąsyk atrodžiau jau kaip atėjusi į puotą po vidurnakčio, kerams išsisklaidžius, su varganu tarnaitės apdaru.

O progų pasipuošti ir pasirodyti vieniems prieš kitus naujais, Glasgow nusipirktais, parėdais gruodį tikrai yra kur. Be night out šaltuoju metų laiku vietiniai glaudžiasi pub‘uose, kavinėse, restoranuose. Susitikamai su draugais, giminėmis puodeliui arbatos ar vienai kitai taurei vyno. Ši tradicija čia – mano mylimiausia. Kad ir kaip būtų jauku sėdėti namuose susirangius šiltai po adijalais, bet lygiai taip pat smagu ilgus žiemos vakarus praleisti bendraujant su bičiuliais. Būtent tai man ir yra Kalėdos. Būvimas kartu. Klegesys. Beje, būtent taip, ne namuose, saloje švenčiamos ir pačios Kalėdos. Žmonės stalus restoranuose užsirezervuoja beveik metams į priekį. Mums, tikriausiai, tai labai neįprasta, nes barai per Kūčias, pirmą Kalėdų dieną yra ištuštėję, o čia jie kaip tik kimšte prikimšti. Vietiniams tai galimybė pabėgti nuo rutinos, namų, indų ir puodų. Kaip įdomu. Tradicinėje lietuviškoje šeimoje būtent tie indai ir puodai, skubėjimas suruošti laiku stalą, panika dėl sudegusių pyragų yra neatsiejama nuo kalėdinės nuotaikos.

Kuomet dovanos supirktos, vietiniai skuba į pagrindinę ir galima sakyti vienintelę salos maisto parduotuvę Cooperative. Kaip ir dovanų, taip ir maisto, čia perkama daug. Ir po švenčių visi aimanuoja dėl skaudančių pilvų ir nesuvalgytų visų gėrybių, kurios iškeliauja kartu su kitomis atliekomis (tyliu!). Kaip ir kiekviena įstaiga, taip ir ši parduotuvė, be pagrindinės savo funkcijos, atlieka ir šalutinę. Šiuo atveju, žmonės pirkdami maistą, pasidalina ir naujienomis. O kadangi prieš šventes, kaip ir pas mus, parduotuvėje žmonių daug, iki šeštos vakaro aš ten net kojos nekišu. Savo pirmąjame tekste apie Ailos salą jau rašiau, kad vietiniai kalbėti mėgsta. Iš esmės beveik visi škotai yra dideli šnekoriai ir gali šnekėti for Scotland, t.y. DAUG. Cooperative prieš Kalėdas man primena turgų. Tas pats klegesys, tos pačios eilės, tik vietos čia žymiai mažiau. Mano mama niekaip negalėjo atsistebėti kaip lėtai čia pardavėjos sukasi. Mamyt, sakau, žmonės čia džiaugiasi vieni kitais, kiekvieną užkalbina, pasiteirauja kaip sekasi. Nors, turiu prisipažinti, kai vaikėza klykia vėžimėlyje, o priešais tave močiutė su pardavėja/u savo gyvenimo istorijas viena/as kitam pasakojasi, nekantriai trypiu koja ir aš.

Viskio daryklos vasarą užėmusios pagrindinį vaidmenį, žiemą trumpam nulipa nuo didžiosios scenos. Jei ne keli gatvėmis vaikštinėjantys turistai bei ant vietinių drabužių mirgantys daryklų pavadinimai, net neįtartum, kad ši sala tituluojama viskio meka. Į daryklas žiemą, ypač prieš Kalėdas dažniau užsuka ne turistai, bet patys vietiniai. Firminiai viskiniai drabužiai – labai populiari dovana. Tarp mėgstamiausių, žinoma, ArdbegLaphroaig ir Lagavulin. 

Kūčias saloje švenčiame tik mes, atvykėliai iš Rytų. Vietiniams mūsų tradicijos yra nuoširdžiai be galo įdomios. Dvylika patiekalų ant stalo, šienas po staltiese, marinuotas maistas, silkė, kalbantys gyvūnai tvarte, būrimas iš šiaudų ir žvakės… tai jūs pagonys? Ar krikščionys? Ha ha. Va taip gražiai pas mus tradicijos persipynusios. Saloje? Kūčių čia niekas nešvenčia. Tikintys nueina vakare į bažnyčią, bet po to iš karto traukia į barą bokalui alaus. O kodėl gi ne. Šventę juk švęsti reikia. Man toks chill gyvenimo būdas saloje labai patrauklus. Žmonės čia tikrai džiaugiasi gyvenimu ir vieni kitais. To jums, mieli mano dienraščio skaitytojai, ir palinkėsiu. Džiaukimės.

*Visų nuotraukų šaltinis Pinterest.com

 

 

Dalintis:


Komentarai:0

Palikite savo komentarą:

Būtina užpildyti komentarų laukus.