Pirmasis gimtadienis

bunnahabhain-instagram-20-02-17-4

Taip kvepia gimtadienio šampanas viskio saloje

Štai taip ėmė ir prabėgo pirmieji viskio dienoraščio gyvavymo metai. Lygiai prieš metus iš tuščių wordpress‘o puslapių gimė intro tekstas apie mane ir mano viskio salą. Tuomet dar nelabai pati žinojau, kur tas tekstas mane nuves ir kuria linkme jis pakreips mano minčių ir rašymo eigą.

Šis nežinojimas labai ilgai atidėliojo tinklaraščio atsiradimą, bet tuomet vienas pažįstamas lenkas fotografas iš Jura salos man pasakė: Justina, svarbiausia pradėti, negalvojant apie galutinį rezultatą. Šis savaime išsirutulios, darbui jau prasidėjus. Man, mėgstančiai iš karto matyti tobulą variantą, tai buvo sunki užduotis. Ech, nepatinka formatas, neįtinka fonas, neperprantu stilistinių kompiuterinių niuansų ir aibę kitų, mane iš pradžių stabdžiusių dalykų. Kol galiausiai ėmiau ir susidėliojau prioritetus. Kas svarbiau? Internetinio dienoraščio išvaizda ar turinys? Pasakysit abu. Pritariu. Bet kai reikia nuo kažko pradėti, nuo kažko atsispirti, turinys, manau, užima pirmą vietą. Išvaizda patraukia, bet be ją išpildančio turinio, ji subliūkšta kaip balionas, tik pakilęs į padangę.

Meluočiau sakydama, kad pirmiejji tinklaraščio rašymo metai pakeitė mano gyvenimą, padėjo atrasti savąjį rašančiosios balsą ir pripildė mano kasdieninį gyvenimą džiaugsmo. Anaiptol ne. Ką jis tikrai atnešė, tai kasdieninį galvos skausmą. Nuolatiniai klausimai, kaip parašyti kuo įdomesnį ir išsamesnį tekstą, kaip pritraukti daugiau viskio mylėtojų atsiversti mano puslapį ir kaip pamilti socialinius tinklus.

Su pastaruoju santykiai klostėsi/klostosi sunkiausiai. Į socialinio gyvenimo gretas įstojus tik praeitais metais, reikėjo pereiti visą atskirą šiojo filosofiją. Būdama smalsaus būdo, į ją pradžioje nėriau visa galva. Bet būdama ir šiek tiek atsiskyrėliško būdo, po poros mėnesių norėjau tą galvą iš ten kuo greičiau traukti. Nori, kad tavo tekstai būtų skaitomi, mokėk, žmogau, tuomet šiuos savo auditorijai ir pristatyti. Jei to padaryti nesugebi – tavo paties problema. Ilgų valandų ir kantrybės pareikalavusi tavo rašliava tiesiog paskęs internetinėse platybėse. Taip niekam ir nesužinojus apie jų egzistenciją.

Nebūčiau sąžininga su jumis teigdama, kad rašau tik dėl savęs ir man nė motais, ar kas atsiverčia mano puslapį. Ne. Viena pagrindinių priežasčių, paskatinusių mane pradėti šį tinklaraštį, buvo būtent ta, kad jutau turinti ką pasakyt ir norinti mano turima informacija pasidalinti su kitais. Su ta mažute, lietuviškąją viskio mylėtojų grupele. Taip, nesu pati aktyviausia socialinių tinklų dalyvė, neturiu visiškai jokių sėkmingam blogger‘iui reikalingų savybių kaip verslumas, absoliuti dedikacija ir nuolatinė raiška. Tiesą sakant, pagal visas sėkmingo internetinio dienoraščio taisykles, manasis neturėjo išgyventi net kelių mėnesių, o seniai turėjo būti pasmerktas skausmingam galui.

Bet žiūrim ką turim, praėjus vieneriems metams nuo mano pirmojo teksto paskelbimo: 7 sekėjai tinklaraštyje (šį gėdingą faktą, tikriausiai, reikėtų nutylėti…), 305 sekėjai facebook‘e (iš kurių daugiau nei pusė škotiškoji auditorija ir draugai bei giminės), 159 – twitter‘yje, 91 – instagramoje. O ką aš jums sakiau, socialiniai tinklai nėra mano stiprioji pusė. Manau, minimalus sociumo egzistavimas saloje mane neišvengiamai paženklino. Bet iš kitos pusės. Tinklaraščio puslapiuose per metus atsirado kuklūs, bet orūs 23 tekstai. Pats populiariausias skaitinys – apie viskio statinių paslaptis. Puslapis pasiekė mūsų tautiečius visame plačiąjame žemyne: nuo Kanados, Brazilijos iki Kataro ir Indijos. O aš pati vis dar nesiraunu plaukų, bet, priešingai su nauju užsidegimu noriu pripildyti visas net 12 tinklaraščio kategorijų įdomiais tekstais. Viena blogger‘ių taisyklė man itin tinka: rašyti ne dėl rezultato, bet dėl paties proceso.

Pirmieji metai buvo banguoti. Didžiulį entuziazmą ir 5 tekstus per mėnesį greitai pakeitė laiko ir energijos stoka. Taip pat suvokimas, kad rašant ne tik sau ir dėl savęs, yra atsakomybės jausmas prieš savo skaitytojus. Bet ko ir apie bet ką rašyti negali. Temų, kategorijų atsirinkimo procesas, manau, vis dar tęsiasi, nors įgyja vis aiškesnius kontūrus. Pati tinklaraščio specifika taipogi tampa vis labiau apibrėžta, idėjos pamažėlei pradeda išsigryninti. Lietuviškoji skaitytojų auditorija mažais žingsneliais plečiasi. O kiekvienas pozityvus jų komentaras mane įkvepia naujam tekstui ar naujai idėjai.

Pastarieji (t.y. komentarai), manau, yra didžiausias tinklaraščio rašymo džiaugsmų. Žinant, kad kažkam tavo tekstai yra įdomūs ir, svarbiausia, reikalingi yra mano tinklaraščio įprasminimas. Tai, kad apie viskį nieko prieš tai nenusimaniusi draugė, namuose garbingoje vietoje pasistačiusi butelį Bowmore ar, kad dauguma giminaičių pamatė kitą požiūrį į alkoholį ir nebenori taurelės Ardbeg išgerti vienu ypu yra tas saldus tavo darbo vaisius.

Tad šį garbingą pirmąjį gimtadienį aš nutariau garbingai ir atšvęsti. Įsiprašiusi pas David į svečius Bunnahabhain darykloje, čia praleidome nuostabią popietę. Nors devyniems mėnesiams esu pasmerkta atsisakyti vieno didžiausių, ragavimo, malonumų, bet būti darykloje tarp mano numylėtų viskio gaminimo kvapų, su šmaikščiomis darbininkų istorijomis, jusles maloniai užgulančia viskio statinių drėgme ir šaunia kompanija yra pati geriausia gimtadienio dovana! Ši dovana dar kartelį man priminė dėl ko rašau ir dėl ko noriu tęsti savo viskio dienoraštį.

16830242_1485913368108703_392526586_n

Gimtadienis tarp viskio statinių. Taip. Taip atrodo rojus!

Ačiū visiems mane skaičiusiems ir palaikiusiems šiuos pirmuosius metus. Na, o savo tinklaraščiui norėčiau palinkėti kūrybingų metų, įdomių tekstų ir, žinoma, daug skanaus viskio.

Dalintis:


Komentarai:0

Palikite savo komentarą:

Būtina užpildyti komentarų laukus.