Ruduo su Ardbeg

islay-74000-wings-750x600_1

Pinterest.com nuotr.

Pirmiesiems lapams pradėjus smegti šlapion žemėn, mašina po darbo suka tiesiai namo. Vietoj vakarinio pasiblūdinėjimo pakrante – šiltos kojinės, židinys, knyga ir Ailos dūminukai. Sakot, kad tokia namine jaukuma galima džiaugtis tik žiemą, o dabar tik ruduo? Tai tiesa, jei gyveni šalyje, turinčioje aiškius skirtumus tarp sezonų. Saloje, deja, pastarieji asimiliuojasi, išsirutuliodami į vieną ilgą sezoną, su kelių dienų išimtimis. Tad rugsėjo pabaiga, į Vakarų pakrantę atpūtė apniukusias dienas, ankstyvus vakarus, nuolatinę lietaus ir klegančių, čia žiemoti iš Grenlandijos atskrendančių, žąsų preliudiją už lango.

Vieną iš tokių pilkų ir šlapių dienų patraukėme į Old Kiln kavinę Ardbeg viskio darykloje. O ką daugiau žmogus darysi šioje saloje, prakiurus dangui? Viskio darykla Ailoje – pati geriausia užuovėja ne tik nuo blogo oro, bet ir nuo niūrios nuotaikos. Prisipažinsiu, vasarą čia užsuku retai. Dėl didžiulio lankytojų srauto, šios vietos žavesys pasislepia kažkur, už didžiulio šios daryklos marketingo, ir tampa toks tolimas ir nepasiekiamas lyg tas, į kosmosą iškeliavęs Ardbeg butelis.

Sėdime beveik tik dviese vienas priešais kitą. Šnekučiuojamės su padavėja Agnes, aptariame paskutines salos naujienas, siurbčiojame rūkytos menkės sriubą… Jackie atneša mums paskanauti Ardbeg Twenty One. Iš to džiaugsmo netyčia išpilu vieną taurelę, gaunu kitą, kurią vėl sugebu išpilti, tuomet geriu vyro, bet jau susikaupusi. Visgi tai dvidešimt vienerių metų senumo viskis. Vartau senas Ardbeg nuotraukas ir paskęstu apmąstymuose apie šios daryklos istoriją.

O šioji nebuvo tokia šviesi kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, matant dabartinį didžiulį tarptautinį šios daryklos pripažinimą ir didžiulę Ardbeg fanatikų minią visame pasaulyje. Iš ties sunku patikėti, kad ši vieta, kiekvienais metai pritraukianti tūkstančius lankytojų, apie 1997-uosius galėjo pavirsti griuvėsių krūva. Jei nė viena kompanija nebūtų parodžiusi noro pirkti, tuomet liūdnojo vaizdo riterį primenančios daryklos, ši būtų buvusi tiesiog nugriauta. Tačiau, į kovą su malūnais, prikeliant šią vietą iš gilaus miego, pasirįžo Glenmorangie kompanija, nupirkusi Ardbeg už £7.1 mln. Nuo to laiko spirito indai dirba be sustojimo, gamindami išskirtinio skonio Ailos salyklinį viskį.

instagramcapture_99eff4bd-6ded-4276-af9a-09868bb9084a

Neįtikėtina kaip Ardbeg pasikeitė tik per 20 metų!

Prieš pora dešimtmečių, deja, tie patys indai būdavo naudojami itin retai. Nuo 1970-ųjų iki 1990-ųjų daryklos egzistencija buvo labai miglota. Darykla dirbdavo su didelėmis pertraukomis, mat per ši laikotarpį keitėsi jos savininikai, kiekvieni iš jų turėdami, arba priešingai, stokoję, Ardbeg vizijos. Kuomet 1989-iais Allied Distillers nupirko Ardbeg – darykla vėl buvo atidaryta, suteikdama daryklos darbuotojams ir vietinei bendruomenei naujų vilčių. Deja, situacija čia  nelabai pakito. Ardbeg dirbdavo tik keletą savaičių, po to buvo uždaroma keliems mėnesiams ir vėl atidaroma tik tuomet, kai reikėdavo spirito maišyto viskio tiekėjams (pavyzdžiui, Ballantine). Tad beveik visas per šį laikotarpį pagaminamas viskis pradingdavo maišytuose viskiuose, ir tik pora statinių atidedama salykliniam viskiui. Labai įdomus faktas, kad Allied Distillers jau už poros mėnesių nusipirko kitą, kaiminystėje esančią, dūminį viskį gaminančią daryklą – Laphroaig! Ir šiai daryklai, priešingai nei Ardbeg, jie skyrė kur kas didesnį dėmesį ir investavo kur kas daugiau laiko ir, žinoma, pinigų.

1990-ųjų pirmoji pusė, tikriausiai, buvo pati įtempčiausia Ardbeg daryklos istorijoje. Padėtis čia ne tik, kad negerėjo, bet, priešingai, ėjo prastyn… Rašytojas Andrew Jefford prisimena savo įspūdžius Ailoje, kuomet jis čia lankėsi 1993-iais, lydimas tuometinio Ardbeg ir Laphroaig vadybininko Ian Henderson. Laphroaig, jis sako, vyko daug veiksmo: daug žmonių, kvapų, garsų, Ardbeg, priešingai – čia buvo šalta, ramu, niūru, drėgna… Bet labiausiai Andrew čia pasiilgęs kvapų: aplankyk bet kurią dirbančią daryklą ir tu niekur nepasislėpsi nuo fermentacijos, distiliacijos ir karštame vandenyje mirkomų miežių kvapų, <…>. Ardbeg darykloje 1993-iais nebuvo ničnieko. <…> Šaltas plienas neskleidžia jokio kvapo (1). Ian negalėjo nepastebėti Ardbeg potencialo, bet jis gerai suprato, kad vienas pats jis nieko negali pakeisti.

instagramcapture_8d472f2c-a433-4614-8340-2d4752696d65

Senų Ardbeg nuotraukų projekcijos – naujajame daryklos lankytojų centre

Tad kodėl Allied Distillers neinvestavo į šią daryklą? Kodėl ją paliko būti niokojamai atšiaurioms Vakarų Atlanto vandenyno bangoms?

Ši kompanija susidūrė su ta pačia problema kaip dauguma to meto kompanijų. Jei tau priklauso dvi, trys daryklos, į kurią investuoti daugiau? Į daryklą A ar B? Kurią reklamuoti? Jei reklamuosi jas abi, svarsto Andrew Jefforson, pradėsi konkuruoti su pačiu savimi (2).  Taip pat, jei abi daryklos gamins spiritą tik vieno salyklo viskiui, kompanijos pajamos bus labai nestabilios, dėl nuolat svyruojančios pastarojo viskio rinkos. Maišyto viskio rinka yra kur kas patikimesnė, ir būtent ji kompanijoms garantuoja nuolatinį pajamų šaltinį. (Bet mes aiškiai matome, kaip ši situacija pamažu keičiasi. Vieno salyklo viskis šiuo metu išgyvena savo aukso amžių, bet niekas negali garantuoti kiek laiko šis pakilimo laikotarpis tęsis… ). Tad prieš 30-40 metų kompanijoms reikėjo verstis per galvą, norint išlaikyti dvi, pelną nešančias daryklas. Didžiausia šiuo metu alkoholio kompanija Diageo, vadovaujanti dviems – Lagavulin ir Caol Ila – darykloms Ailoje, pasinaudojo mano anksčiau minėtu verslo modeliu. Viena darykla atsakinga praktiškai vien už salyklinio viskio gamybą (Lagavulin), kita, pagrinde, už nuolatinį spirito tiekimą maišyto viskio pramonei (Caol Ila). Vienos rolė – estetinė, kitos – praktinė. Suteikiant aiškią rolę kiekvienai daryklai, kompanija gali nesibaiminti, kad jos abi pradės tarpusavy konkuruoti ir gali jaustis (beveik) rami dėl pastovaus pajamų šaltinio. (Deja, man, kaip, tikriausiai, daugumai viskio entuziastų, visgi labai liūdna, kad šiais beprotiško viskio populiarumo laikais, nuostabusis Caol Ila viskis, turi stovėti Lagavulin šešėly. Galime tik pasvajoti kaip viskas pasikeistų, jei Caol Ila nusipirktų kompanija su visai kita šios daryklos vizija).

Kitas sprendimo būdas, kuris tinka tuomet, jei kompanija nenori užgožti vienos iš savo daryklų – būtinybė vieną iš jų parduoti. Būtent taip ir nutiko Arbeg 1997-iais, Bruichladdich 2000-iais ir Bunnahabhain 2003-iais. Jei ne šis kompanijų sprendimas, šiuo metu, tikriausiai, lankytume tik penkias, ne aštuonias daryklas saloje. Jei šios trys daryklos būtų likusios praeitų kompanijų valdžioje – Ardbeg, Bruichladdich, tikriausiai, būtų buvusios nugriautos, o Bunnahabhain – gaminusi spiritą išimtinai tik maišyto viskio pramonei.

Šis paklaidžiojimas viskio istorija, padeda geriau suvokti naujojo Ardbeg viskio reikšmę ir svarbą. Ardbeg Twenty One distiliuotas prieš 1995-uosius, prieš Glemmorangie įsigyjant daryklą. Vadinasi, šios kompanijos vadovavimo laikais,  Ardbeg spirito buvo pagaminama labai nedaug. Bet dėka tuomet jaunučio, o dabar daryklos vadybininko Mickey Head ir pora jo draugų, atidėjusių pora viskio statinių sandėliuose, mes dabar galime pakelti taurę už gana niūrią Ardbeg praeitį ir už labai daug vilčių teikiančią jos ateitį.

ardbeg-twenty-one_lr-768x1024

MANO ASMENINIAI RAGAVIMO UŽRAŠAI

Ardbeg Twenty One yra 46%, distiliuotas apie 1995-uosius, brandintas ex-burbono statinėse, 7000 butelių leidimas, blankiai gelsvos spalvos

AROMATAS: pradžioje be švelnaus saldumo – aromato nelabai justi, vėliau saldumas pradeda intensyvėti, įsipina šiek tiek prieskonių, citrinos rūgštumas; alkoholiui išgaravus aromatas labai staigiai pasikeičia ir staiga aš užuodžiu karamelinius ledus su jūros druskos kristalais, kreminius, sviestinius aromatus, prieskonių paletė išsiskleidžia ir dabar užuosti gvazdikėlių ir čiobrelių mišinys, taip pat kažkur labai labai toli – degančių durpių kvapas

SKONIS: labai švarus, jei palyginsime su jaunėliais Ardbeg, saldžiarūgštis, sūrokas, durpinio dūmo belikę labai mažai kaip ir priklauso senesniems viskiams, prieskoningas

POSKONIS: gana trumpas, švelnus, šlapias (turiu omeny nedžiovina burnos kaip viskis brandindas šerio statinėse), malonus vanilės, prieskonių ir dūmo poskonis

Oh yes! Taip taip taip. Nuostabus! Labai gerai subalansuotas, nuostabus aromatas, skonis ir poskonis. Labai skiriasi nuo jaunėlių savo brolių. Šioje taurelėje nerasite Ardbeg būdingo, visa dažniausiai užgožiančio, durpių skonių ir intensyvaus ir beveik visą amžinybę besitęsiančio poskonio; senajame Ardbeg visko labai saikingai, bet užtektinai, kad paliktų įspūdį. Man šis viskis pasirodė labai raminantis, lyg gurkšnojant čiobrelių arbatą lietingais rudens vakarais, šiltai priešais židinį besišildant sušlapusias kojas ir už lango akies krašteliu pasveikinant į salą žiemoti atvykusias žąsis. Jaukus ir šiltas viskis. Prašau, norėčiau dar vieno puodelio… taip. Toks geras viskis turi būti geriamas ne taurelėmis, bet puodeliais. Tik gaila, kad jo tuomet buvo pagaminama taip mažai…

instagramcapture_4bcf6e04-5f5d-4605-86ff-efe4641ff3fd

Sláinte!

Nuadoti šaltiniai:

(1), (2) Andrew Jefford Peat, Smoke and Spirit.

SHARE:


Komentarai:0

Palikite savo komentarą:

Būtina užpildyti komentarų laukus.