Alfredas Barnardas ir Lagavulin

oldLaga

Istorija niekuomet pernelyg nenutolusi nuo dabarties Ailos saloje. Kur bepažvelgsi – visa čia mena senus laikus. Nors globalizacija neaplenkė ir šio mažo žemės lopinėlio Vakarų Škotijos pakrantėje, praeitis tave užgriūna visa didybe, vos tik pravėrus viskio daryklos duris. Kiekvieną kartą įžengusi į Lagavulin, palieku dabartį užnugary ir su šypsena pasitinku 200-ų metų senumo šios vietos istoriją.

VISKIO KELIAUTOJAS – ALFREDAS BARNARDAS

Alfred-BarnardAlfredas Barnardas (angl. Alfred Barnard) aplankė visas tuo metu dirbusias viskio daryklas Didžiojoje Britanijoje: 129-ias Škotijoje, 29-ias Airijoje ir 4-ias Anglijoje. Iš viso 162 viskio daryklos! Ir tai jam pavyko padaryti per stulbinančiai trumpus dvejus metus (1885 – 1886)! Savo įspūdžius Alfredas sutalpino didžiulėje 500 puslapių knygoje „Didžiosios Britanijos viskio daryklos” (angl. The Whisky Distilleries of the United Kingdom), kurioje galima rasti detaliai aprašytus kiekvienos daryklos gamybos aspektus kartu su iliustracijomis. Kai kurie gali priešgyniauti, kad šis leidinys neturi jokios vertės, mat  praėjus 129-iems metams nuo knygos leidimo, informacija apie daryklas ir patį gamybos procesą yra stipriai pakitusi.

Aš manyčiau, kad Alfredo knyga yra labai svarbus istorinis ir kultūrinis leidinys, leidžiantis atkurti tolimą praeitį ne tik apie viskio daryklas, vietoves, kuriose šios daryklos klestėjo, bet ir vietinių žmonių kasdienį gyvenimą, kultūrą bei vietos istoriją. Dauguma viskio daryklų nuo Alfredo kelionės laikų yra užsidariusios, o kai kurių nelikę nė ženklo! Šios knygos pagalba, mes galime atsekti tolimos praeities pėdsakais. Neseniai darbe bendravau su žurnaliste iš Niujorko, kuri šiuo metu perrašinėja Alfredo knygą, t.y. ji seka Alfredo viskio keliais, aplankydama kiekvieną šio keliautojo aplankytą daryklą ir rašo lyginamąjį darbą apie tai, kaip daryklos pasikeitė nuo anų laikų. 

Nors„Didžiosios Britanijos viskio daryklos”nėra įtraukta į jokius viskio mokymosi kursų knygų sąrašus Škotijoje, man tai yra vienas įdomiausių ir labiausiai įkvepiančių skaitinių šioje srityje. Įdomūs yra ne tik jo nuotykiai šioje, jam svečioje, šalyje, bet ir asmeniniai pastebėjimai apie Škotijos kultūrą ir jos žmones. Geriausias kultūros kritikas yra svetimšalis, nes tik jis įstengia pastebėti tai, kas dažnam vietiniam praslįsta pro akis, arba atrodo neverta demėsio. Beje, pati darykla, šiais metais švenčianti 200-ų metų jubiliejų, nemažai dėmesio skyrė Alfredo užrašams apie Lagavulin.

ALFREDAS LANKOSI LAGAVULIN DARYKLOJE

Alfredas, žinoma, nepralenkė ir jau tuomet viskio daryklų gausa garsėjančios Ailos salos. Čia jis aplankė devynias daryklas. Pradėjęs kelionę nuo Ardbeg, Lagavulin, Laphroaig, Port Ellen, toliau ją tęsė prasukdamas Bowmore, Lochindall, Bruichladdich ir, galiausiai, užbaigdamas kelionę Caol Ila ir Bunnahabhain daryklose. Alfredo atsiliepus apie kiekvieną iš šių daryklų galite paskaityti patys jo knygoje, kurios ištraukas galite rasti štai čia. O mane šiame įraše labiausiai domina, šio viskio keliautojo įspūdžiai Lagavulin darykloje.

Alfredas su palyda atvyko į Lagavulin tiesiai iš Ardbeg, vairuotojuilagavulin_large pamažu gurkšnojant iš gertuvės ir smagiai dainuojant gališkai. Galite tik patys numanyti kaip sunkiai rišosi kalba tarp anglakalbių keliautojų ir vos keletą angliškų žodžių mokančių, gališkai bekalbančių vietinių. Pasiekus Lagavulin, Alfredui iš karto į akis krito itin patraukli šios daryklos lokacija. Darykla įsikūrusi mažoje įlankoje, veidą atgręžusi įspūdingiems Dunyvaig pilies griūvėsiams, stūkstantiems ant pačios uolos viršūnės: „ši darykla negalėjo būti įkurta gražesnėje bei romantiškesnėje vietovėje nei šioji“. Kaip istorikas, Alfredas nemažai žino apie šios vietos, ir apskritai Ailos, istoriją: Dunyvaig pilyje XII – XVIIa. rezidavo Vakarų Škotijos salų valdovai (angl. Lords of the Isles). Lord of Isles – tai istoriniai Vakarų Škotijos pakrantės valdytojai, atvykę iš Airijos ir Norvegijos. Šie galų ir vikingų palikuonys valdė Škotijos pakrantę nepriklausomai nuo Anglijos ir Škotijos karalių ir turėjo didžiulę politinę galią. 

Po gana išsamaus pasakojimo apie Ailos salos valdovus, Alfredas, pagaliau, imasi Lagavulin daryklos aprašymo: kalba pradedama nuo „tamsiųjų” daryklos laikų, kuomet viskis čia buvo gaminamas nelegaliai ir labai tiksliai išskiria skirtumus tarp moonlight (liet. nelegaliai gaminamas spiritas) ir daylight (liet. legaliai gaminamas spiritas). Iki pat 1821-ųjų kontrabanda buvo pagrindinis salos ūkininkų bei žvejų pragyvenimo šaltinis ir itin pelningas verlas.

Alfredas su susižavėjimu aprašo Lagavulin vandens šaltinius – Solan Lochs: „prieš pasiekiant daryklą vanduo nuteka žemyn per šimtus nuošliaužų, per samanynus ir durpynus – būtent tai, sakoma, suteikia išskirtinį Lagavulin viskio skonį”. 

WalkToTheSolemLoch.2015 (53)

Alfredo Barnaro keliais. Iš Solan Loch tekantis vanduo naudojamas Lagavulin viskio gamybai

Pavaduojantysis vadybininkas Mr. Graham aprodo Alfredui daryklą. Pirmiausiai jis nuvedamas ten, kur daiginami miežiai (angl. malting floors) (šiuo metu čia įsikūręs lankytojų centras). Antrame pastato aukšte yra laikomi sudaiginti ir išdžiovinti miežiai (šiuo metu šios patalpos tuščios, bet ateityje planuojama įrengti lankytojams skirtas patalpas). Aplankoma krosnis ir pabrėžiama, kad miežių džiovinimui naudojama išskirtinai tik durpės. Kuomet Alfredas aplanko maišymo ir distiliavimo kambarius jis prasitaria, kad pasijunta lyg atsidūręs viduramžiuose. Detaliai aprašomas visi čia naudojami įrenginiai: nuo metalinio maišymo indo iki kiekvieno visus įrenginius jungiančio vamzdžio. Taip pat pateikiama visų įrenginių tikslūs išmatavimai ir talpa! Distiliavimo kambaryje tuomet buvo tik du distiliavimo katilai (šiuo metu keturi): pirmojo talpa tebuvo apie 5000 litrų, o antrojo apie 3000 litrų (šiuo metu pirmojo – 21,000 litrai, o antrojo – 10,500 litrai). Iš čia visi keliauja į spirito saugyklą, statinių dirbtuvę ir galiausiai į statinių sandėlius.

oldLagavulin

Tun room – kambarys, kuriame vyksta fermentacijos procesas

Anuomet darykloje buvo keturi sandėliai ir laikoma apie 4000 statinių (beje, lygiai tiek pat, kiek ir šiuo metu). Per metus Lagavulin pagamindavo apie 34,000 tūkst. litrų spirito, jei palyginsime su šiuo metu virš 2mln. litrų metine produkcija, tai tikrai nėra labai daug. Dauguma tuo metu darykloje pagaminamo spirito buvo parduodama maišyto viskio supirkėjams (angl. blended whisky), tačiau maža dalis buvo parduodama ir kaip vieno salyklo viskis (angl. single malt): „tėra tik keletas daryklų, kurios naudoja spiritą vieno salyklo viskio gamybai (t.y. nemaišo su kitais viskiais). Lagavulin galima vadinti viena geriausių daryklų šioje srityje”. Savo vizitą Alfredas užbaigia ragaudamas Lagavulin: „mes paragavome 8 metų senumo viskį, kuris buvo ypatingai skanus!” 

oldLagavulin.stillhouse

Distiliavimo puodų kambarys. Darbininkas stovi virš didelių medinių indų , kuriuose būdavo laikomas spiritas.

8 METŲ SENUMO LAGAVULIN

Alfredo Barnardo vizitas 1886-iais tapo atspirties tašku, šiais metais įspūdingą 200-ų metų gimtadienio jubiliejų švenčiančiai daryklai. Diageo (kompanija, kuriai priklauso Lagavulin) norėjo pristatyti naują, riboto leidimo Lagavulin butelį, už prieinamą kainą. Kuomet jie perskaitė Alfredo užrašus – viskas natūraliai susidėliojo į savas vietas. 8 metų senumo Lagavulin simboliškai apjungė praeitį su dabartimi,  ilgą, 200-ų metų, šios daryklos gyvavimo istoriją.

„Didžiausias iššūkis, sako vienas pagrindinių Diageo atstovų Nick Morgan, buvo surasti tinkamą statinę, kurioje brandinamas viskio skonis būtų ypatingas, o kaina prieinama Lagavulin gerbėjams! Manau mums pavyko. Bet patikslinu, kad mes nebandėme atkurti viskio, kurį anuomet ragavo Alfredas, tai padaryti būtų tiesiog neįmanoma. Tai ką mes darome yra pagarba praeičiai”

Paklaustas dėl jauno šio jubiliejinio viskio amžiaus, Nick sako, kad tai tikrai neturėtų turėti didelės reikšmės. Šių dienų apsėdimą dėl NAS (ang. no age statement, liet. be nurodyto amžiaus), jis vadina vėlyvojo XX amžiaus išradimu. „Dauguma šiais laikais suvartojamo škotiško viskio, ant etikečių neturi nurodyto amžiaus. Ir atvirai šnekant, šis, 8 metų senumo Lagavulin, labai aiškiai parodo, kad senesnis dar nereiškia geresnis. Jis tiesiog yra kitoks”. Čia tikrai turiu pritarti Nick, kad amžius tikrai neturėtų apibrėžti viskio kokybės. Kai kurių jaunesnių viskių skonis būna daug geresnis nei senesnių, mat kartais dėl stiprios statinės įtakos, specifiniai viskio skoniai ir aromatai gali sumąžti.

MANO ASMENINIAI RAGAVIMO UŽRAŠAI

InstagramCapture_e915e89d-e34e-4b64-bad2-2ba499064166

AROMATAS: neįprastai miglotas… lyg laivu iš lėto per rūką artėtum prie Lagavulin įlankos. Tik apgraibom užuosti saldus dūmas, kiek vėliau justi jūros aromatas, vilnoninės, šlapios laivo virvės ir jūros žolėm nuplautas laivo denis.

SKONIS: ooo TAIP. Lagavulin. Nė su kuo nesupainiojams skonis! Klampi, aliejinė viskio tekstūra pripildo burną durpinio dūmo skonio. Dūmo čia net šiek tiek daugiau nei vyresniajame 16 metų senumo Lagavulin. Saldus ir sūrus. Taip. Labai sūrus. Rūkyta menkė.

POSKONIS: šiek tiek plonesnis ir švaresnis nei kituose šios daryklos viskiuose. Burnoje dūmo skonis išlieka labai ilgai, bet gerklėje jis išnyksta labai greitai.

Kaip vienas mano mylimiausių viskio rašytojų Dave Broom tiksliai apie šį viskį atsiliepė: „tai – Aila viskio taurelėje'”. Didžiuliai durpių plotai, gatves užpildantis deginamų durpių dūmų skonis, žmonių galvas plaunantis sūrus Atlanto vandenyno lietus, stiprus, ką tik į krantą išplautas bei nosį riečiantis jūros gėrybių kvapas, nakčiai paliktų miegoti uoste žvejų laivų nuilsę varikliai ir persisunkę jūros kvapo sunkios laivo virvės. Jei šį viskį gerčiau bet kuriame pasaulio kampelyje, aromatas ir skonis mane atvestų tiesiai prie jūrų žolėmis nusėto Lagavulin paplūdimio. O tai man yra ypatingai gero (angl. exceptionally fine) viskio ženklas.

SAMSUNG CAMERA PICTURES

Nuostabai tinkanti vieta ir oras taurelei 8 metų senumo Lagavulin. Slainte!

Dalintis:


Komentarai:0

Palikite savo komentarą:

Būtina užpildyti komentarų laukus.