Keliauju: trys salos Vakarų Škotijos pakrantėje

IsleOfMull.11-14.06 (105)

Pakeliui į Isle of Mull

Giedrą dieną iš Caol Ila daryklos galima matyti ne tik šalimais esančią Jura ir kiek tolėliau plūduriuojančią Colonsay salas, bet ir toliau į šiaurę nutolusią Mull. Tokiomis dienomis vis pasvajodavau, kaip būtų smagu aplankyti šią salą ir palyginti ją su Aila. Vakarų Škotijos pakrantėje yra maždaug 790 įvairaus dydžio salų, bet kiekviena iš jų turi unikalią istoriją ir kraštovaizdį. Dauguma mano kolegų nustebę žiūrėjo į mane, kuomet prasitariau jiems, savaitgaliui važiuojanti į gretimą Mull salą: o ko tau ten? Juk ten tas pats kaip Ailoje. Ir, oij, kaip jie klydo! Aplankėme ne tik Mull, bet ir gretimais esančias Iona ir Staffa salas.

Isle of Mull quake

ISLE OF MULL

Nors Mull yra šiek tiek didesnė už Ailą ir yra arčiau žemyno (tik 50min kelio keltu), šioje saloje gyvena maždaug tiek pat gyventojų kaip ir viskio saloje (apie 3000). Dėl nedidelės populiacijos galima būtų kaltinti Mull kraštovazidį, kalnai čia nusidriekę beveik visoje salos pietų ir vakarų pusėje. Mull yra itin išsiraičiusi, su daugybe pusiasalių ir įlankų. Dėl šios išraiškingos salos formos trunka gana ilgai patekti iš taško A į tašką B. O silpnesnio skrandžio savininkams ši kelionė kaip reikiant gali prailgti. Kelionę gali prailginti ir single track (liet. vienos krypties) keliai, kurie padėties tikrai negelbėja! O jų čia yra daugybė! Beveik visi pagrindiniai keliai – iš ties maži vienos eismo krypties keliukai. Nepratę prie šių kelių, pamatę priešais atlekiantį autobusą, drebančiomis rankomis važiuoja atbuliniu iki platesnės kelio dalies ir tuomet įsitempę stebi kaip šis, vos centrimetru nutolę nuo jų mašinos, atsargiai bando pro juos pravažiuoti. 

Be kalnų Mull mane sužavėjo žaluma. Sugavau save stėrančią pro langą, paskendusią nostalgijoje. Nostalgiją miškams, kurie Lietuvoje buvo mano kasdienybė, o šiuo metu tapusi egzotika. Ailos salai esant labiau nutolusiai nuo žemyno ir lengviau pasiekiamai atšiaurių Atlanto vandenynų, miškų čia nėra per daugiausiai. Na, skųstis gal ir nederėtų, galėjau atsidurti ir tokiose salose kaip Tiree ar Shetlands, kuriose medžių apskritai retai išvysi. Tie vargšai nustekenti vėjų seniai jau ilsisi durpingose salų žemėse.

Pritrūkus laikui mums nepavyko aplankyti žymiųjų Mull paplūdimių ar pasivaikščioti po įspūdinguosius salos kalnus, tačiau mes pabūvojome tik pagrindiniame salos miestelyje Tobermory, garsėjančiais savo spalvotaisiais namais! Šie žaismingai sau stūkso žaliojoje įlankoje ir viena akimi mirksi priešais ją stovinčiai Tobermory daryklai. Ši sala priglaudusi tik vieną viskio šventovę, į kurią, deja, mums nepavyko patekti. Na, bet, kaip sako škotai: good excuse to come back (liet. gera priežastis sugrįžti).

Spalvingieji Tobermory namai

Tobermory viskio darykla

Viena iš daugybės salų Mull saloje

ISLE OF IONA

Iona salą mes aplankėme tik avykusios į Mull salą. Iš Oban persikėlėme į Craignure, autobusu apie valandą važiavome vingiuotais keliukais į Fionnphort, o iš čia per 10 minučių keltu pasiekėme Iona.

Jei žemėje būtų rojus, jis tikriausiai būtų būtent šioje nykštukinio dydžio saloje. Tik 5km ir 2,5km pločio sala apsupta nuostabaus grožio balto smėlio paplūdimių, pievos mirga nuo gausios augalijos, kurioje knibžda daugybė gyvių, padangę raižo įvariausio dydžio ir spalvų sparnuotojai, o avys sau ramiai pupsi prie kokios senos trobos griūvėsių ir žvelgia į ramiai sau tyvuliuojantį vandenyną. Vaizdas lyg iš kokio pastoralinės temos paveiksliuko. Tik piemenų nematyti… vietoj jų salos lankytojai, sėdintys ant kalvos ir stebintis visą šią gražią gamtos idilę. Gyvenime nebuvau tokioje vietoje, kurioje jausčiau tokią ramybę.

Ši sala dažnai vadinama krykščionybės lopšiu Škotijoje. Šv. Kolumbas į Iona atvyko iš Airijos 563-iais, čia įkūrė vienuolyną, kuris tapo svarbiausiu religiniu centru visoje Škotijoje. Nors aš pati nesu religinga, bet ši vieta tikrai turi kažką tikrai antžemiško. Tikiu, kad tokia salos nuotaika juntama dėl čia kiekvienais metais atvykstančių piligrimų, kurie savo ramybe ir teigiama energija užkrečia visą salą. Vienuolyną aš smalsiai apžiūrinėjau iš estetinės ir kultūrinės perspektyvos. Didžiausią įspūdį man paliko keltiški kryžiai, nes būtent šioje saloje yra susiformavusi keltiškoji krikščionybė, pradėjusi kaldinti šiuos unikalius kryžius, atskleidžiančius dviejų religijų, pagonybės ir krikščionybės, susidūrimą.

Įdomu ir tai, kad sala sulaukia ne tik krikščionių, bet ir šamanizmą išpažįstančių žmonių. Na ir visų tų, kurie ieško rojaus žemėje. Iona dažnai vadinama the thin place (liet. plona vieta), t.y. plona vieta tarp žemės ir dangaus. Nežinau ar dėl nuostabių turkio spalvos paplūdimių, ar dėl tokios senos istorijos, ar dėl tokios atokios salos lokacijos, ši vieta atranda vietą kiekvieno širdyje. Man Iona – tai vieta, kur gamta, žmogus ir kultūra egzistuoja absoliučioje darnoje.

Nuostabaus grožio Iona paplūdimiai

Tikriausiai vienas jaukiausių pašto pastatų kokiame kada esu lankiusi

Iona vienuolynas

Griūvėsiai šalia vienuolyno

ISLE OF STAFFA

Mūsų kelionės kulminacija – kelionė iš Iona salos į mažutę negynenamą, bet labai ypatingą Staffa salą. Ši sala – tai daugybe tarpusavyje susijungusių bazalto (magminė uoliena, t.y. sukietėjusi lava) kolonų darinys susiformavęs prieš 60 milijonų metų, į žemės paviršių prasiveržus karštai lavai ir šaltoms Atlanto bangoms šią staigiai atvėsinus. Vėjo ir bangų išskaptuotos kolonos ir urvai  – vienas įstabiausių gamtos kūrinių. Čia aplankėme įžymųjį Fingal urvą ir pagrindinius salos gyventojus – ryškiasnapius marmonus (angl. puffin).

Neįprasta salos forma ir šiosios kolonos audrino vietinių, menininkų, keliautojų vaizduotę šimtmečiais. Manoma, kad Staffa tarp Mull ir Iona salos gyventojų visuomet užėmė labai reikšmingą, šventą ir mitinę reikšmę. Anot legendos, Fingal buvo keltų milžinas, kovojęs su Ulster milžinu. Norėdamas nugalėti Fingal, Ulster nutiesė kelią tarp Airijos ir Škotijos. Šiam keliui sugriuvus, viena jo dalis liko Staffa saloje, kita – Airijoje. Tikima, kad kolonos randamos abejose vietose, besančios šio mitologinio kelio liekanos.

Vaikštant šiais bazaltiniais klojiniais – lengva suprasti, kodėl ši vieta tapo daugybės menininkų įkvėpimo šaltiniu. Čia lankėsi tokios asmenybės kaip škotų literatūros klasikas Walter Scott, prancūzų novelistas Jules Verne ar anglų romantizmo dailininkas J.M.W.Turner.  Staffa sala tapo itin populiari po to, kai garsus vokiečių kompozitorius Felix Mendelssohn (1809-1847) parašė šios salos įkvėptą kūrinį Fingal urvas”. Šis urvas dar vadinamas „Muzikos urvu”, mat akustika čia – tikrai nuostabi! Ypač tuomet, kai bangos daužosi į urvo sienas. Tikra bangų simfonija!

Nemeluosiu, didesnį įspūdį nei ypatingasis urvas, mano pačios nuostabai, paliko mormonai! Niekada negalvojau, kad taip mėgausiuosi stebėdama paukščius. Šie ryškiaspalviai paukščiai tiesiog dievina žmones, ir prie mūsų neskrido tol, kol nesusirinko pakankamo dydžio auditorija. Negalėjau atsistebėti kaip šie sparnuotieji žaidžia tarpusavy, pešasi ir erzina vienas kitą. Vos per žingsnį nuo mūsų kojų nutolę marmonai visus džiugino savo žaismingu ir itin draugišku elgesiu. Šių paukščių tiesiog neįmanoma nemėgti.

Pakeliui į Fingal urvą

Fingal urvas

Mormono vakarienė

Mormonai mėgėjai pozuoti kameroms

Tikslas pasiektas

Trys dienos, trejose Vakarų Škotijos salose buvo prasmingos mano tolesnei pažinčiai su šiuo nuostabaus grožio kraštu. Didžiausią įspūdį man paliko mažiausi žemės lopinėliai (Iona ir Staffa), kurie turėjo milžiniškos svarbos tolesniai Škotijos istorijos ir kultūros eigai. Vėl ir vėl Škotija mane sugebėjo nustebinti. Nors pati gyvenu saloje, bet jau įsitikinau, kad kiekviena sala turi kažką unikalaus ir savito. Aila yra viskio gerbėjų meka, Iona – tikinčiųjų, Staffa – gamtos, o Mull – gyvūnijos šventovė. Žinoma, tai labai abstraktus palyginimas, nes Škotija tuo ir žavi, kad nesvarbu kurioje šios žemės vietoje beatsidurtum, ši  yra persisunkusi gamtos grožio, istorijos ir kultūros.

Dalintis:


Komentarai:0

Palikite savo komentarą:

Būtina užpildyti komentarų laukus.