Mano viskio sala

DSCF8507 - Copy (2)

Bowmore viskio daryklos pagodos

Papasakosiu jums istoriją apie gyvenimą saloje tarp aštuonių viskio daryklų, kur žmonės mojuoja vienas kitam prasilenkdami mašinomis, o vakare sėdėdami priešais židinį mėgaujasi dūminio viskio taurele, už lango siaučiant piktiems Atlanto vėjams.

Mano kelionė į viskio salą prasidėjo pabaigus suomių kalbos ir lietuvių filologijos studijas. Visuomet svajojau šiek tiek daugiau pakeliauti po Europą, susiurbti į save mūsų senutės Europos kultūrų ir kalbų margumyną. Pirmąja mano kelionės stotele tapo Škotija. Tada, žinoma, dar nežinojau, šiai stotelei būsiant galutinei, nulėmusiai ne tik mano profesinį, bet ir asmeninį gyvenimą. Iš bendradarbių gavusi savo naujosios darbovietės duomenis, turėjau atsiversti google map ir ieškoti tos, taip mįslingai skambančios vietovės  Isle of Islay (liet. Ailos sala). Ši, sunkiai tuomet mano ištariama i-s-l-e-o-f-i-s-l-a-i  buvo įsikūrusi pačioje piečiausioje ir labiausiai į vakarus nutolusioje Škotijos vakarų pakrantėje. Tokia atoki vieta galėjo atbaidyti ne vieną, bet mane priešingai, suintrigavo! Savo pažintį su šia šalimi pradėjau ne nuo josios sostinės, kaip yra įprasta, bet nuo periferijos – mažos salos Europos pakrašty.

Periferija mūsų globaliame pasaulyje yra unikali tuo, kad joje vis dar egzistuoja „kultūrinis grynumas“. Priešingai nuo multikultūriško centro, periferijoje įmanoma priartėti šiek tiek arčiau tos šalies kultūros ir jos žmonių. Nors mane itin žavi kultūrų katilas didmiesčiuose, bet norint jį tinkamai įvertinti reikia sužinoti visus to katilo ingridientus. Skirtumas tarp Ailos ir didžiausio Škotijos miesto Glasgow tikrai milžiniškas, o gyvenimo būdas skiriasi kaip diena ir naktis. Visų pirma, į akis krenta vis dar gyvi keltų kultūros pėdsakai, o ryškiausiai jie juntami kalboje. Daugumos vyresnio amžiaus salos gyventojų pirmoji kalba yra galų, ne anglų. Pastarąją jie turėjo išmokti mokykloje. Tačiau, net ir šnekėdami gramatiškai tobula anglų kalba, tarimas išduoda, kad tai nėra jų pirmoji kalba. Ileach (1), kaip ir kitų salų gyventojų, akcentas yra išskirtinis ir tikrai gali praeiti ne vieneri metai, kol ausis pripras prie šios daug minkštesnės ir dainingesnės šnektos. Anglų kalbai nesant saliečių gimtąjai kalbai išduoda ir tai, kad supykę ir susiginčiję vieni su kitais riebūs keiksmažodžiai, beveik visada, iš jų lūpų išlėks galų kalba. O pačią kalbą galima išgirsti, nors ir nedažnai, autobusuose, gatvėse ir ypač bare. Kodėl bare? Nes bare vietiniai mėgsta susiburti ir mėgsta jie vienas apie kitą paplepėti (žinoma, ne visada teigiamai). Kadangi sienos irgi turi ausis, turi griebtis kitų gudrybių, jei nori, kad šalimais sėdintis kaimynas tavęs nesuprastų. Kalbos galbūt jie nesupras, bet raudonuojančios ausys išduos – ne apie avių bandas jie tarpusavyje šnekasi.

DzoKosmosas.15-20.09 (20)

Kieme. Šalia Bowmore viskio daryklos. Džordanos Graicevičiūtės nuotr.

Gyvenimas mažoje bendruomenėje turi savų privalumų ir minusų. Man persikėlus į Ailą negalėjau atsistebėti žmonių draugiškumu. Visi su tavimi sveikinasi, mojuoja prasilenkdami mašinomis, sustoja su tavimi paplepėti. Pradžioje tikrai galvojau atsidūrus pora dešimtmečių atgal. Tik vėliau sužinojau tam draugiškumui esant susijusį su smalsumu. Visiems norisi viską apie tave žinoti, ypač jei tu esi svetimšalė, kokia čia esu aš. Tačiau, jei sugebi nuo to atsiriboti ir per daug neviešinti savo gyvenimo socialiniuose tinkluose, vietinių draugiškumas gali tikrai labai maloniai džiuginti. Kaip kad mano smalsioji kaimynė, kuri karts nuo karto man atneša maišelį pomidorų (mat ji prisisodinusi jų per daug, o John, Alasta ir Margareth jau po maišiuką gavę), mainais, tikriausiai, norėtų, kad aš atskleisčiau kokią pikantišką detalę iš savo gyvenimo, tačiau man to nepadarius, ji vis tiek su šypsena eina toliau pomidorų rinkti. Vietinių geranoriškumą ir atvirumą taip pat liudija faktas, kad saliečiai taip ir nepriprato rakinti namų darų ar mašinų. O kam? Nusikaltimų čia nėra, o jei kažkas atsitinka, dažniausiai į tai įsivėlęs atvykėlis. Bet kur jis labai toli pabėgs. Čia juk sala. Dar vienas unikalus salos bruožas –  lėtas gyvenimo tempas. Nubėgusi į paštą išsiųsti siuntinio draugui labai dažnai užtruksi čia ilgiau nei norėtum, nes paštas nėra vieta tik laiškams siųsti, tai ir vieta vietiniams susitikti, pasišnekučiuoti, pasidalinti paskutiniais miestelio gandais. Miesto žmogų tai erzintų, bet lėtumas tarp salos gyventojų yra labai vertinamas. Lėtumas čia yra vertybė.

SAaligo.13.03 (62)-001

Prie Saligo paplūdimio

Mokausi mėgautis lėtumu ir aš. Koja už kojos traukiu namo iš parduotuvės. Džiaugiuosi (norėčiau sakyti saulėtu dangumi, bet negaliu) ką tik po lietaus stojusia ramybe. Artėjant prie Bowmore daryklos šypteliu įkvėpusi salstelėjusio verčiamų miežių kvapo. M… taip kvepia viskis. Taip čia kvepia miestelio gatvės. Taip čia kvepia mūsų kiemas. Gal dėl to žmonės čia tokie lėti ir vaikšto lyg apduję? Kaltas viskio kvapas, tingiai plevenantis ore. Sėdėdama sodely stebiu kaip dūmai ritasi iš Bowmore daryklos pagodų, o bangos skalauja šios viskio daryklos sandėlius ir jaučiuosi apdujusi ne tiek nuo to viskio kvapo, kiek nuo suvokimo, kad esu čia. Atlanto vandenyno pašonėje. Mažoje saloje su 3,5 tūkst. gyvenotojų ir aštuoniomis viskio daryklomis! Kieme priešais viskio daryklą. Su dviem katinais ir vyru. Dar sunkiau viską suvokti tampa, kai pradedu galvoti apie musų kasdienybę šioje saloje: pietauti dažniausiai važiuojam į Ardbeg viskio daryklą, pasivaikščioti einam prie Kilchoman daryklos, iškilas keliam prie Bunnahabhain, draugus visuomet nusivežam į Laphroaig, o pati dirbu Caol Ila ir Lagavulin viskio daryklose. Viskio daryklos man, kaip ir daugumai vietinių, nėra svetimas, nejudinamas kultūrinis paveldas, karts nuo karto aplankomas vien todėl, nes tai yra objektas iš „privalomo lankytinų vietų sąrašo“. Ne. Šis paveldas, šios viskio daryklos, daugumai čia gyvenančių yra neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi.

Su draugais po Lagavulin viskio degustacijos

Kai galvoju, sakykime, apie Lagavulin, aš negalvoju tik apie tai, jog tai yra prestižinis gėrimas viskio pasaulyje, daugumos itin vertinamas, o kai kurių net garbinamas. (Taip sakau prisiminus grupelę keliautojų iš Izraelio, kurie įžengę į Lagavulin lankytojų centrą lyg kokie sektantai visi drauge nusilenkė, nes mat ne Izraelis jiems yra šventoji žemė, bet ši viskio darykla.) Ne. Aš galvoju apie tai, kad čia pradėjau savo pirmuosius žingsnius viskio pramonėje; čia patyriau vienas baisiausių savo gyvenime akimirkų, kai tuomet dar itin laužyta anglų kalba turėjau papasakoti apie viskio gamybos procesą pulkui Lagavulin viskio mylėtojų; čia dirba Ruth, Marjory, Jennifer ir kiti, su kuriais karts nuo karto einam išgerti taurelę vyno po darbo; čia šimtą kartų keikiausi, nes klientai ne visada nusiteikę teigiamai tavo atžvilgiu; ir būtent čia įgyjau neįkainojamos patirties padėdama Ian siurbti viskį iš burbono statinių viename seniausių Škotijos viskio sandėlių. Mano santykis su šia vieta yra intymus, asmeniškas ir itin gyvybingas. Taip pat ir su Caol Ila darykla, kurioje šiuo metu dirbu; ar su Bowmore, į kurią dažnai užbėgu užsipirkti savo mylimo Bowmore 15 Darkest ar Ardbeg puodeliui kavos ir persimesti keliais žodžiais su vietiniais.

WhiskyDistillery.2011.06.28 (15)-002

Ardbeg viskio darykla

1960-taisiais buvo čia toks vienas menininkas vardu Šonas Olyris (angl. Shaun O’Leary .) Vietinis veikėjas. Na, tokiu tik tapęs, nes kilęs jis iš Anglijos. Jo santykis su viskio sala taip pat tapo itin intymus. Kaip ir dauguma to meto saliečių pastovaus darbo Šonas neturėjo, tad keliaudavo iš vienos salos vietos į kitą, karts nuo karto vis ką patapydamas. Mainais už jo paveikslus viešbučio savininkai jam leisdavo viešbutyje pernakvoti ir net kartais pavaišindavo pusryčiais. Šio menininko piešiniai, randami daugumoje Ailos barų, tapo svarbiu kultūriniu paveldu. Ypač šiuo metu, salos viskio verslui išgyvenant savo aukso amžių! Šonas piešdavo tai, ką aplink save matė dažniausiai: apsvaigusius vietinius, skandinančius savo vargus ir ašaras viskio taurelėje. Vietiniai geria daug, bet gerdavo jie dar daugiau prieš pora dešimtmečių. Namuose palikdami žmonas su vaikais – vakarus praleisdavo apsikabinę White Horse(2). Ir kaip matyti iš Šono paveikslų ant baltų arklių jie tikrai visi kasnakt jodinėdavo. Dailininkas tikėjo, kuo tiki ir dauguma vietinių iki šiol, viskis – velnio gėrimas; viskis prišaukia žmoguje velnią! Mano vyras dirbdamas už baro labai dažnai pastebi: jei viskį geria škotai – lauk problemų, jei viskį geria kiti – naktis praeis ramiai. Kas man, moteriai, taip pat ypač įdomu – Šonas ne tik viskį siejo su velniu, su velniu jis siejo ir moterį. Viename jo paveikslų matyti, kaip kunigas (!) atėjęs į barą išgerti arbatos bando atsispirti dviems pagundoms: viskiui ir moteriai. Tačiau tai nėra tokia jau paprasta užduotis, mat šalia kunigo sėdi įspūdingai atrodanti pusnuogė raudonplaukė, nuo kurios kunigas bando nugręžti akis, tačiau tuo pačiu metu jo ranka, niekam nematant, siekia taurės viskio už baro. Iš dviejų blogybių pasirinko vieną. Viskį.

11249993_459817247514064_2086522299_n

Šono Olyrio paveikslas Ballygrant viešbutyje

Aš, panašiai kaip Šonas, matau salą ir jos gyvenimą atvykėlės akimis. Nesvarbu kiek metų čia pragyvenčiau savęs tikra saliete, tikra ileach, vadinti negalėčiau, tokią teisę turi tik tie, kurie yra gimę ir užaugę saloje. Tačiau svetimšalės žvilgsnis man leidžia pažvelgti į salą kito akimis, t.y. naujomis akimis. Natūralu, jog vietiniai priima šią vietą kaip duotybę; kaip neatsiejamą savo rutinos dalį. Jie ne(be)aikčioja nuo istorinių paminklų, kurių čia apstu, nes jie visi jau seniai aplankyti mokyklinių ekskursijų metu; jie ne(be)sistebi čia gausia gyvūnija, nes sutikti kelyje didžiaragį briedį yra yprastas dalykas; jie ne(be)traukia foto kameros iš kuprinės dangui dramatiškai nusidažius vis kitomis spalvomis, mat dangus čia gali pasikeisti ne vieną kartą per dieną. Tačiau man šis pasaulis yra naujas, mano juslės dar nespėjusios atbukti, priešingai, jos styro įsitempusios lyg išsigandusio ežio spygliai.

Pradžioje, manoji, svetimšalės, akis salą stebėjo labai nepatikliai ir baikščiai; su nepasitikėjimu ir net savotišku priešiškumu visa mane supančiai aplinkai. Priešiškumas kilo dėl labai paprastos priežasties. Bandžiau prisijaukinti salą, bet tuo pačiu metu buvau tvirtai įsikabinusi savosios kultūros. Pirmuosius dvejus metus viską nuolat lyginau ir pykau: saloje visa esant kitaip nei pas mamą. Kuo labiau priešinausi naujai kultūrai, tuo piktesnė dariausiai ir tuo sunkiau man buvo perprasti čionykščius gyvenimo dėsnius. Nežinau, kada tiksliai įvyko lūžis, kai supratau, kad norint prisijaukinti salą ir tapti teisėta jos gyventoja turiu gyventi ne taip, kaip aš pripratus, o taip, kaip reikalauja ši vieta ir jos papročiai. Priėmusi naujas „žaidimo taisykles”, atsidūriau pačioje šios tautos kultūros šerdyje – viskio darykloje.

Apie tai ir šis blogas. Apie mano, svetimšalės, pažintį su viskio šalimi. Apie šią kultūrą. Apie viskio kultūrą. Apie vietinius tarpstančius šioje kultūroje. Apie kitus, atvykusius į salą, vedinus viskio ir autentiškos kultūros. Ir galiausiai apie mane, bandančią suprasti aplinką, kurioje gyvenu. O tai man geriausiai sekasi sėdint vietinėje knaipėje, priešais Šono paveikslą, už lango siautėjant eilinei vėtrai ir gurkšnojant durpėmis persisunkusį viskį. Įkvėpimu aš netikiu, bet tikiu geru dram (liet. viskio taurelė). Juo ir tuo, kas gimsta besimėgaujant viskiu, su tavimi, mielas skaitytojau, viskio mylėtojau, aš ir norėčiau šiuose puslapiuose pasidalinti.

(1) Aila išvertus į galų kalba yra Ileach [ylach]; žmonės gyvenantis Ailos saloje save vadina ileach. 

(2) White Horse yra vienas iš vadinanamų „legendinių” Škotijos viskių. Šis maišyto salyklo viskis (angl. blended whisky) buvo itin populiarus 1960-taisiais. Vienas iš pagrindinių viskių,  įeinančių į White Horse  sudėtį,  yra Lagavulin.

SHARE:


Komentarai:0

Palikite savo komentarą:

Būtina užpildyti komentarų laukus.